Apie socialinius ratus

Kai pasaulis aplink nurimsta ir nutyla, atsiranda puiki proga pabūti su savimi ir įsiklausyti į savo mintis. Paskutiniu metu tai ir dariau: labai daug galvojau, klausiausi savo minčių, daug visko perkračiau galvoje. Šito proceso metu labai aiškiai išryškėjo kontrastas tarp dviejų tipų ryšių:

  1. Pirmąjam tipui priklauso žmonės, su kuriais galiu lengvai bendrauti intelektualiniame lygmeny, gvildenti įvairiausias sudėtingas moralines, vertybines, filosofines, požiūrio į gyvenimą temas ir sėkmingai susikalbėti bei, svarbiausia, suprasti vienas kitą (net kai nuomonės skiriasi). Kitaip tariant, normaliai pašnekėt, o ne vien “papletkint” ir pažvengt bare. Čia taip pat patenka ir tie, su kuriais mane sieja bendri hobiai, panašūs pomėgiai, panašus būdo bruožas bei pasaulio supratimas. Su tokiais žmonėm visada jauti abipusę pagarbą. Su tokiais žmonėmis kontaktas išlieka labai ilgai, tokie ryšiai man svarbūs, stengiuosi juos palaikyti.
  2. Antrasis tipas yra žmonės, su kuriais ryšys paremtas vien tikfor fun” veiklomis — barai, vakarėliai, pasibuvimai, pažvengimai, neįpareigojantis bendravimas. Su tokiais žmonėmis gvildenti rimtus arba komplikuotus klausimus yra mažų mažiausiai rizikinga, o dažniausiai ir iš viso neįmanoma:
    Neįmanoma, nes jie dažniausiai labai greitai pabėga iš tokių diskusijų su panašiais atsakymais:
    * “Aaai tu per daug analizuoji / neturi ką veikt / geriau einam dirbt“;
    * “Šitos sunkios temos mane liūdina/vargina, geriau pakalbam apie kažką linksmo/lengvo“;
    * “O koks tau skirtumas? / man tai nusišvilpt / nebesigilink / ai taigi po**ui“;
    …ir tada išsitraukia telefoną, atsidaro kokį Tinder ir žvengia rodydami vieni kitiems kvailiausias rastas anketas, didžiausius nevykėlius ir pan. Arba eina per visokias skandalingai sakmbančias “naujienų” antraštes Facebook, iš serijos kas ką pasakė viešai.
    Rizikinga, nes jei nepabėga ir įsitraukia į diskusiją, tai diskusija labai greitai nusivažiuoja nekontroliuojama kryptimi, pavirsta ginču, kur svarbiausia ne atrasti bendrą tiesą, ne pasidalinti savo požiūriu, o “laimėti”. Pokalbiai pasidaro kupini emocijų, azarto, iškreiptos logikos arba iš viso loginių paradoksų ir prieštaravimų sau pačiam. Pasipila begalė argumentacijos klaidų, absurdiškų išvadų, bandymų pašiepti ir sumenkinti pašnekovą. Tokie žmonės tau “pripaišys” pačių kvailiausių ir visiškai nesąmoningų teiginių, kurių tu niekada nesakei, ir pastatę tokią “kaliausę”, uždėję tau klouno kaukę, jausis triumfuojantys.
    O blogiausia, kad jie tave patį nutempia žemyn į tą lygį, priverčia elgtis taip pat iracionaliai, iššaukia ir skatina blogąsias savybes. Po tokių pokalbių jautiesi lyg po kanalizaciją braidžiojęs, purvinas ir gavloji “Kodėl aš leidau sau taip nusirist?..”

Su antrojo tipo pažintimis jokia giluminė pagarba neegzistuoja. Nėra tikro susikalbėjimo, supratimo. Nėra bendrų pomėgių, būdo bruožai labai skirtingi, prioritetai gyvenime dažnai priešingi. Tai yra tokia santykių dinamika, kai tu žmones “toleruoji”. Antrojo tipo ryšiai yra paviršutiniški ir trapūs. Šis karantinas, ši “force majeure” nuplėšė tą “for fun” šydą — drastiškai sumažėjo neįpareigojančių pagėrimų, pažvengimų, visų tų “distractions“, kurie trumpam užglaistydavo visus tuos trūkumus ir padėdavo žmones “toleruoti”, o kartais netgi sukurdavo iliuziją, kad antrojo tipo pažintys taip pat yra mano draugai. Ne, taip nėra. Man draugystė susideda iš daug daugiau nei vien “toleravimo” ir paviršutiniškų “for fun” veiklų.

Renkuosi nedalyvauti lėkštose savęs bukinimo veiklose aptarinėjant Delfi antraštes, Facebook įrašus, Tinder anketas. Renkuosi turėti šiokį tokį minimalų standartą sąvokai “draugas”. Renkuosi poziciją, kad pagarbą reikia užsitarnauti, o ryšį sukurti. Renkuosi ir toliau gyventi gyvenimą, kuriame draugų yra labai mažai, bet tuos, kurie yra, aš vertinu ir gerbiu, o ne “toleruoju”. Man nėra “po**ui” kokias gyvenimo tiesas mano draugai skelbia ir propaguoja. Man nėra “po**ui” jei kažkas iš mano draugų skleidžia dezinformaciją ar kursto absurdiškas sąmokslo teorijas (tai yra užtikrintas būdas gauti ban’ą nuo manęs realiame gyvenime). Man nėra “po**ui” draugų požiūris į pasaulį, gyvenimą ir svarbias problemas. Kaip tik, šitie dalykai nemaža dalim ir nulemia ar žmogus taps draugu, ar ne.