Vaikų visuomenė

Gyveno kartą kaime nedidelė šeima. Turėjo jie sodą, kur vaikai mėgdavo žaisti. Vieną dieną prie tvoros su kaimynais atsirado srutų griovys. Tėvai paskė vaikams: galit toliau žaist sode, tik jokiais būdais nesiartinkit prie tos vietos. Bet vaikai neklausė ir srutų griovio nevengė. Tėvai, stengdamiesi būt suprantingi, bandė vaikams gražiai išaiškinti, kodėl negalima žaist prie srutų griovio — juk vaikai ne tokie jau maži, neturėtų būt visiški kvailiai ir supras… Pasisodino vaikus, atidžiai ir kantriai aiškino, kad tai yra pavojinga, galima apsikrėst visokiom baisiom ligom ir net numirt. Bet vaikai, kaip vaikams būdinga, manė jog žino geriau už tėvus, kad yra nepriklausomos ir labai individualios asmenybės ir kad niekas jiems nepaaiškins ką jie gali daryt, o ko ne… Dėl to toliau žaidė šalia srutų griovio. Tėvai bandė su vaikais kalbėtis dar kelis kartus: ir griežčiau, ir švelniau, tačiau vaikai toliau neklausė. Galų gale tėvams nebeliko nieko kito, kaip išsitraukti diržą ir uždaryt vaikus namuose.

Baudos už karantino nesilaikymą yra tas diržas, o visuomenė savo elgesiu kartais prašosi būti uždaroma namie, ir uždaroma ne taip, kaip dabar, o prašosi pačios tikriausios komendanto valandos.

Nes juk visi mes savo pažįstamų rate turime bent po vieną tokį vaiką, kuris įsivaizduoja, jog yra pats tikriausias “laisvas paukštis”, baisiai didelis individualistas, žino situaciją geriau už autoritetus ir kad niekas neturi teisės jam/jai nurodinėt kaip elgtis. Tai yra žmonės, kurie nesuvokia, jog gyvena visuomenėje ir yra didesnės sistemos dalis. Nesuvokia, kad jų veiksmai daro įtaką ne vien jiems patiems. Tai yra tie vaikai, kur labai gerai žino savo teises, bet nenori nieko girdėt apie pareigas. Dėl tokių vaikų anksčiau ar vėliau nukenčiame mes visi.

REDAGUOTA: heh, ką tik sužinojau, kad vyriausybė svarsto galimybę įvesti komendanto valandą… Man dabar net norisi pasakyt “tai ar aš jums nesakiau?..” Jei elgiatės kaip nepaklusnūs ir nesupratingi vaikai, tai ir su jumis bus elgiamasi kaip su vaikais.