Modernių miestiečių paradoksai

Vakar būdamas savo mažame miestelyje išgirdau tokį argumentą: “nematau prasmės lauke vaikšant dėtis kaukę, gi neini artyn prie žmonių mieste būdamas“. Iš karto pagalvojau “visiška tiesa čia, Dauguose, bet tu pabandyk pavaikščiot Vilniuj, kur žmonės lipa vienas ant kito net kai šaligatviai beveik tušti… Tiesiog toks durnas įprotis, kad su žmogum reikia prasilenkt tokiu atstumu, kad alkūnėm prasibrauktum.” Šitas miestiečių įprotis mane visą laiką nervino, ir nervina iki šiol — niekaip neįprantu prie tokio absoliutaus privačios erdvės negerbimo. Bet čia pakalbėti noriu ne apie tai… Šitas keistas miestiečių įprotis privertė mane susimąstyt apie keletą kitų labai paradoksalių dalykų, būdingų mieste užaugusiems žmonėms:

Privatumas: visi visur skalambyja, kad privatumas jiems yra labai svarbu, kad šiais interneto laikais nebeliko jokio asmeninio privatumo, kad savo informaciją reikia saugoti. Juokingiausia tai, kad tie patys žmonės nuolat ir be pertraukos dalinasi savo gyvenimo detalėmis socialiniuose tinkluose, lengva ranka atiduoda bet kokią informaciją visiems, kas tik paprašo (nuolaidų kortelės, el. parduotuvės, smartfonai, Google, Apple ir t.t. ir pan.) ir stačia galva neria į visus naujus “appsus”, registruojasi ir kuriasi anketas visuose madingiausiuose portaluose, perka “išmaniuosius laikrodžius”, fitness tracker’ius, smart lemputes, smart dulkių siurblius… Toks neatitikimas tarp žmogaus deklaruojamų vertybių (šiuo atveju, deklaruojama vertybė yra privatumas) ir jo elgesio yra absurdiškas.
Tačiau to paaiškinimas yra paprastas: tokie žmonės nori, kad pasaulis matytų ne jų tikrąjį gyvenimą, o kruopščiai kuriamą įvaizdį, dėl to jiems labai svarbu kasdien dalintis visomis jų manymu gražiausiomis detalėmis apie save ir savo gyvenimą, tuo pat metu griežtai saugant ir slepiant bet kokius mažiau gražius faktus (čia ir yra tai, ką jie iškreiptai vadina “privatumu”). Privatumas jiems reiškia su visu pasauliu dalintis kruopščiai atrinktais informacijos gabaliukais, kurie padeda kurti gražų, bet labai vien pusišką ir visiškai dirbtinį asmeninį įvaizdį, tuo pačiu paranojiškai slepiant visas kitas savo asmenybės ir gyvenimo dalis.

Trumpai: įvaizdis yra viskas. Gatvėmis vaikšto ne realūs žmonės, o atidžiai kuruojamos dirbtinės “personos”. Tas personas kuriantys žmonės po privatumo priedanga slepia norą pilnai kontroliuoti sukurtos personos paveikslą.

Privatumas man yra svarbu, privatumas man yra vertybė, bet toks privatumo supratimas, kaip aprašiau aukščiau, man atrodo iškrypęs ir veidmainiškas. Kadangi privatumas man yra vertybė, aš savo aktyvumą internete ir socialiniuose tinkluose stengiuosi riboti atitinkamai. Aš neturiu jokio noro nuolat transliuoti visam pasauliui “nuostabiausių” detalių apie save, lygiai kaip ir nesistengiu slėpti blogųjų savo pusių. Jei dalinuosi, tai dalinuosi viskuo (sveiko proto ribose). Jei nesidalinu, tai nesidalinu. Mano privatumo lygis priklauso tik nuo manęs paties ir mano veiksmų, ne nuo kažko kito.

Individualizmas: kita plačiai deklaruojama, tačiau realiai nepropaguojama vertybė yra individualizmas. Oi kaip mėgsta žmonės sakyti, kad visi esame individualios asmenybės, kad kiekvienas gyvena kaip jam atrodo geriau, kad visi turi teisę į individualumą visose srityse ir kad individualizmas yra gražu… Bet tie patys žmonės nuolat demonstruoja bandos elgesį. Ypač stipriai šitai jaučiasi gyvenant mieste, kur žmonių masės beveik viską daro sutartinai: vienodu laiku, tose pačiose vietose, visi kartu. Gyvendamas Vilniuje aš kasdien matau tokį kolektyvinį elgesį, kokio niekad nesu matęs būdamas Dauguose. Pateiksiu banalų ir gal kiek juokingą, bet tuo pačiu labai gerai iliustruojantį pavyzdį: išėjom pasivaikščioti gamtoje vienu iš pažintinių takų netoli vilniaus. Vos atvykus į vietą pasimatė žmonių masės ir net spūstys: visi iki vieno pavyzdingai eina tuo vienu takeliu, kuris nurodytas kaip pažintinis takas, susiglaudę ko ne intymiai, nė vienas nedrįsta žengti nė poros metrų šalin nuo takelio, nors aplink didžiuliai tušti gamtos plotai… Absurdo lygis man čia net juoką keliantis, bet kai pabandžiau išsakyti tokį pastebėjimą, buvau nesuprastas, nes miestiečiams atrodė visiškai normalu taip elgtis — nuklysti šalin nuo nurodyto takelio nedrąsu, išsišokėliška, net ir pasivaikščiojimas gamtoje turi būti griežtai suplanuotas, struktūrizuotas, einama tiktai pramintu taku be improvizacijų.

Šitie žmonės garsiai skelbia, kad gerbia individualumą, bet tik pabandyk daryt ką nors, kas netelpa į jų kolektyvinius rėmus ir iš karto sulauksi keistų žvilgsnių, klausimų, kandžių komentarų, tau bus pripaišyta pačios keisčiausios motyvacijos.

Trumpai: gali būti individualistu tol, kol telpi į jų apsibrėžtus kolektyvinius rėmus. Jei tik priartėji prie tų rėmų ribos, ar šiukštu juos peržengi, automatiškai tampi keistuoliu, ekscentrišku ar tiesiog šiaip “bandai kažką įrodyti”.

Ir čia galime sugrįžti prie paties pirmojo pastebėjimo, kuris ir išprovokavo visą šitą mano pamąstymą… Beveik fiziologiniame lygmeny pasireiškiantis miestiečių neįgalumas jausti privačios/asmeninės erdvės ribas, kai tuščiame šaligatvyje 2 žmonės prasilenkdami beveik prasibraukia alkūnėmis labai gerai atspindi tą veidmainiškumą, tą paradoksą, tą vidinį konfliktą, kuris kyla tarp deklaruojamų vertybių ir realaus elgesio.

Taip pat dar noriu patikslint, kad aš nesakau, jog kolektyvinis elgesys pats savaime visada yra blogai… Toli gražu, kolektyvinis elgesys tam tikrose bendruomenėse gali būti labai naudingas ir reikalingas. Lygiai kaip kad galima turėti visiškai sveiką bendruomenę, kurioje privatumas beveik neegzistuoja (nesiplėsiu į konkrečius atvejus, čia jau reiktų atskiro straipsniuko). Mano čia išsakyti priekaištai yra grynai dėl kontrasto tarp žmonių deklaruojamų vertybių ir jų realaus elgesio. Šį kontrastą aš laikau ne kuo kitu kaip veidmainiškumu. Veidmainiškumu, kurio žmonės patys nesuvokia ir nepripažįsta turintys.