Informacinių technologijų būklė

Žemiau mano mintys iš 2015-11-19:

Informacinė revoliucija sukūrė labai didelę programuotojų paklausą labai staiga. Nebuvo pakankamai laiko išugdyti pakankamai gerų programuotojų paklausai išpildyti — paklausa gerokai didesnė nei pasiūla, dėl to net ir patys prasčiausi programuotojai įdarbinami. Negana to, IT technologijos keičiasi taip sparčiai, kad retas programuotojas spėja gerai įvaldyti vieną kalbą/technologiją, kai jau yra priverstas nuolat persiorientuoti ant naujos. Dėl tos pačios nepakankamos pasiūlos — programuotojų trūkumo — esami programuotojai verčiami varyt naujus produktus konvejeriu, kuo greičiau, norint pasiimti kuo didesnę potencialios klientūros dalį. Net ir rimtesni programuotojai priversti leisti į rinką pusiau žalią, neužbaigtą produktą, nes klienai laukti nenori. Taip atsiranda Agile — principas, kada klientui atiduodamas pusžalis, normaliai neveikiantis produktas, ir prižadama tą produktą išbaigti eigoje, klientui juo besinaudojant. Kadangi tempai niekada nemažėja, o klientų porekiai nuolat keičiasi (tiksliau klientai dažniausiai nežino ko nori), produktas niekada nebūna išbaigiamas. Dėl nuolat besikeičiančių poreikių ir norų, programuotojai priversti kepti vis naujas ir naujas produkto versijas ir diegti jas klientui kuo operatyviau. Iš čia atsiranda noras laikyti softą “debesuose” ir kalt kas naktį vis naujus “binarikus”.

Kadangi programuotojų atlyginimai labai patrauklūs, yra labai daug žmonių, norinčių jais būti, nepaisant to, kad kai kurie tam neturi visiškai jokių realių gabumų. Tie žmonės be gabumų tampa durnomis beždžionėlėmis, dirbančiomis prie korporatyvinio “software development” konvejerio, diena iš dienos varydami apgailėtiną broką… Tačiau jie tą daro greitai ir palyginus pigiai — taip, kaip nori dauguma klientų, nesigaudančių technologijose. Tos durnos beždžionėlės + Agile yra sprogus mišinys — dažnai sprogsta taip, kad šūdai išsitaško per kelis korporacijos aukštus ir dar praeina per ventilaitorus, apnešdami išmatom visus, kam nepasisekė būti ne vietoje netinkamu laiku.

Retai taip būna, bet šį kartą aš visiškai pritariu savo ankstesnėms mintims. Tuo pačiu dar galėčiau papildyti dar keliomis katastrofinėmis tendencijomis:

  • Nemaža dalis aukščiau minėtų priekvaišių beždžionėlių “programuoti” pirmiausia išmoko ant PHP/JAVA/JS ir panašių WEB technologijų ir nieko daugiau matyt nenori, dėl to turim absurdišką situaciją kai bandoma absoliučiai viską parašyti ant WEB technologijų, įskaitant tradicines “desktop” programas. Taip atsiranda tokios katastrofos kaip Electron — iš serijos viskas, ką mes mokam yra WEB, tai kodėl gi nepabandžius priverst visą pasaulį pereit ant WEB technologijų? Jo, žinoma, elementarus chat/IRC klientas suksis ant išpūso naršyklės variklio, lūžinės ir naudos kokius 20 kartų daugiau RAM nei native desktop programa, bet juk RAM pigus, o tokiu būdu mes galėsim rašyt desktop programas nesimokydami normalių programavimo kalbų! Nežinau kaip jums, bet man tai atrodo visiškas absurdas (švelniai tariant).
  • Debesai debesai debesai. Visur debesai. Viskas debesuose. 99% populiacijos neturi žalio supratimo kas tas debesas yra, bet svarbu skamba gražiai ir svajingai. Iš esmės debesai reikalingi tam, kad programinės įrangos gamintojai, muzikos, filmų bei serialų leidėjai galėtų pereiti nuo senovinio modelio nusipirk kartą, turėk visą gyvenimą prie “modernaus” mokėk kas mėnesį nuomos principo. Kodėl? Nes tik taip jie gali turėti pilną kontrolę: gali bet kada tave “atjungti”, atimti teisę naudotis programa, klausytis muzikos, žiūrėti filmus/serialus. Netgi tais atvejais kai už produktą mokėjai pilną kainą. Su senuoju nusipirkau visam laikui modeliu sunku — pirkėjas gali naudotis produktu kada nori, kur nori, kaip nori ir kiek nori. Nėra jokios kontrolės. Dar blogiau, nėra jokių garantuotų nuolatinių pajamų. Perėjus prie debesies modelio atsiranda nuolatiniai klientai, kurie neša pinigus nepertraukiamai ir gali būti pilnai kontroliuojami.
  • Techninės įrangos “konsiumerizacija” (atsiprašau už nesąmoningą žodį). Kompiuteriai tampa vis labiau vartotojiški ir “prieinami”, o tai reiškia, vis mažiau profesionalūs, vis pigiau pagaminti, vis mažiau patikimi ir vis sunkiau remontuojami (Sugedo? Pirk naują!). Negelbsti ir tai, kad laptopai pradeda panašėti į moteriškas rankines — labiau mados prekė ir stiliaus pareiškimas, o funkcionalumas jau antroje vietoje. Iš kitos pusės, aš neturiu nieko prieš stilingus ir madingus laptopus tol, kol dizainas stipriai nekompromituoja funkcionalumo: pvz. Dell Allienware ar kiti masyvūs žaidiminiai/workstation klasės laptopai. Tačiau kai vardan mados ir dizaino yra naikinamos svarbios funkcijos ir stipriai kompromituojamas patikimumas, tai jau netoleruotina: pvz. 2016 m. ir naujesni MacBook Pro/Air, Dell XPS ir pan. Ši tendencija dar ryškiau matoma “išmaniųjų” telefonų rinkoje, kur nueinama į visiškus kraštutinumus, nes dėl neaiškių ir man iki galo nesuprantamų priežasčių buvimas stilingu ir madingu yra pati svarbiausia funkcija numeris 1. Ir čia praktiškai bet kokie kompromisai vardan mados yra pateisinami: funkcionalumo naikinimas, porceliano trapumo korpusai, tragiškas baterijos darbo laikas, baisiai nepatogūs ir iš rankų slystantys aparatai, kosminės kainos… Būtent telefonas šiandien yra tas daiktas, dėl kurio tave gali išjuokti kaip mokyklos laikais — neduok dieve pasirodysi viešai su senu ar nemadingu aparatu, tai iš karto pasipils sarkastiškų juokelių upė. Maždaug tas pats kaip atvažiuoti į darbą su sovietinių laikų Žiguliu ir pasistatyti po langais. Kas nors įsivaizduojat kodėl telefonas tapo tokiu kritiškai svarbiu statuso simboliu ir tokiu svarbiu mados aksesuaru?.. Nes man tai visiškai nesuvokiama.

REDAGUOTA:

Ką tik radau labai puikų straipsnį internete šia tema, kuriam pilnai pritariu: http://tonsky.me/blog/disenchantment/