Po 16 metų gyvenimo Vilniuje persikėliau gyventi į kaimą. Su drauge apsigyvenom sodų bendrijoje, užmiestyje, 2 aukštų mūriniame name.

Namas nuo kelio pusės.
Daržas ir pievelė.
Kiemo pusė.
Įėjimas į kiemą, vaizdas pro namo duris.

Vieninteliai galykai, už kuriuos čia reikia mokėti mokesčius, yra elektra ir internetas. Visa kita — autonomiška, apsitarnaujam savarankiškai. Man jau sukasi mintys apie saulės baterijas, kad mokesčių būtų dar mažiau, o autonomijos — dar daugiau. Aišku, saulės baterijos mūsų elektros poreikių 100% nepatenkins, o tokio dalyko kaip autonomiškas internetas iš viso nėra, bet lyginant su gyvenimu Vilniuj, kur autonomijos buvo nulis ir mokesčius bei nuomą teko mokėti už absoliučiai viską, čia kaime yra tiesiog visai kitas pasaulis.

Elektra čia palyginus nestabili, keliom minutėm dingsta vidutiniškai kas savaitę ar dvi, o internetas — tiktai mobilus. Abu šiuos nepatogumus išsprendžiau susitvarkydamas savo asmeninę infrastruktūrą: namų serveris, kompas, apsauginės vaizdo stebėjimo kameros, TV ir kita elektronika pajungti ant UPS mano ryšių spintoje, o mobilus internetas per kryptinę anteną, iškeltą ant stogo, ir atsuktą į artimiausią ryšio bokštą už vos kelių šimtų metrų.

Ryšių spinta. Kas sėkmingai identifikuos visus komponentus?
Mobilus internetas.
Mobilaus interneto ryšio parametrai po antenos iškėlimo. Tobula.

Pirmas malonus pasikeitimas lyginant su miesto ritmu buvo tai, kad kiekvieną rytą eidavau prisiskint daržovių pusryčiams iš savo šiltnamio, nors gamint ir valgyt kartais reikėdavo kiek improvizuotose vietose, nes baldai dar neturėjo savo vietų arba jų nebuvo, o daugumą daiktų dar nebuvo išpakuoti.

Šiltnamis.
Pusryčiai.

Patys pagrindiniai dalykai, ką dabar čia veikiam, tai yra kapitalinis remontas ir kapitalinis aplinkos tvarkymas: namas geros būklės, bet norisi atsinaujinti, o aplinka, kaip čia pasakius, turi laaabai daug bereikalingo balasto, kuris po truputį keliauja į metalo laužą, atliekų surinkimo aikštelę bei malkinę.

Yra reikalų su daržu ir šiltnamiu, žolės pjovimu, improvizuotu baldų konstravimu, elektros instaliacijos vedžiojimu/tvarkymu, sienų ir lubų dažymu, grindų keitimu, plytelių klojimu, santechnikos perdarymu, šildymo sistemos modifikavimu, pečiaus griovimu… ir taip toliau ir panašiai.

Žinot, kas nuostabiausia? Tai, jog dar nė cento nesumokėjom už darbus ar remonto paslaugas — viską daromės mes patys (aš, draugė ir draugės tėtis), savom rankom. Taip, net ir elektrą bei santechniką… Apie tai išgirdus abstulbus baiminosi mano sesė: “bet juk su elektra ir santechnika pavojinga, galima labai prisidirbt!” Hm, na ne, jei turi bent minimalias žinias, sveiką protą ir supratimą apie saugumą, tai nieko ten baisaus nepridirbsi.

Man asmeniškai labiausiai patinka darbai su elektra, baldų konstravimas, lentynų tvirtinimas… Čia buvo gyvas velnias senų, sovietinių sekcijų, spintelių ir panašių dalykų, tai medžiagos (re)konstravimui ir restauravimui daugiau nei pakankamai.

Sovietinė baisybė
Sovietinė baisybė, neatpažįstamai restauruota
Virtuvinis stalas iš senos, sovietavos sekcijos apatinės dalies bei nemokamai iš dangaus nukritusio brokuoto stalviršio.
Tobulai atitaikėm aukštį, gaminti labai patogu, o tarp stalviršio ir spintelės lieka labai patogaus dydžio lentyna

Kad būtų dar smagiau, prisigalvoju papildomų rankdarbių, kaip pvz. primontuot elektros lizdų prie naujai pasigaminto virtuvinio stalo. Dabar junginėt visokius virdulius, mikserius, elektrinius greitpuodžius ir kitą virtuvės techniką galima su pasitenkinimo pilna šypsenėle veide. Toks pats sau fainas durnelis atrodau iš šalies.

Labai smagu, kai visokie mano per ilgą laiką susipirkti brangūs įrankiai pagaliau tapo nuolat, kiekvieną dieną naudojami darbui.

<Pradžiai tiek, vėliau bus daugiau, nes medžiagos yra tiek, kad galima prirašyt paklodes>